Bartas
Hey! Bartas reikalauja dėmesio!
Visus labradorų veislės mylėtojus ir šiaip neabejingus dideliems, juodiems, ypatingiems šunims žmones kviečiame suklusti ir pasižiūrėti! Ne, tai neveislinis šuo, tik labai panašus. Barto priešistorės net nepasakosime, nes turime paruošę daug “šviežios” medžiagos apie jį. Bartas pas mus atsirado, na tiksliau buvo atiduotas į prieglaudą, balandžio mėnesį. Jam tikrai nuskilo, nes prieglaudoje pagyveno vos kelias dienas ir tuojau pat surado namus. Labai džiaugėmės ir tikėjomės visko kas geriausia, bet nutiko taip, kad Bartas vėl ieško namų. Bartas jau keletą mėnesių gyvena normalų gyvenimą namuose kartu su šeimininkais, kurie pasidalino visa informacija apie jį. Toliau skubame supažindinti Jus su Bartu jo dabartinių šeimininkų akimis.
“Pareinu namo iš darbo ir vos atidarius duris nuostabaus grožio rudos, kuklios akys, plėvesuojanti uodega, kvėpavimas su netikėtu sukriuksėjimu.. Pasitinka juodas kaip angliukas, šiltas ir mielas.
Tokį matau Bartą. Neviniosiu į vatą su vien tokiais romantiškais vaizdiniais ir sakysiu tiesiai viską kaip yra.”
Ir mums, ir dabartiniams Barto šeimininkams svarbiausia Barto gerovė, todėl labai prašome nesusigundyti vien grožiu, bet rimtai įsiklausyti ir į jo blogąsias sąvybes. Nes mintys, kad “juk jis tik prieglaudoje toks, namuose pasikeis” Barto atveju netinka. Jis toks bus ir kituose namuose. Taigi toliau gražių žodžių pagailėsime, tiesiog galite būti tikri, kad Bartas labai kantrus, klusnus (bet tik ne lauke), neįkirus šuo. Klauso kai kurių komandų, mėgsta važiuoti mašina, yra draugiškas ir mielas žmogui. Su gerosiomis savybėmis susipažinsite ir patys. O štai dėl blogųjų perspėsime iš anksto. Tęsime šeimininkų pasakojimą:
“Pavyzdžiui pasivaikščiojimas. Kai pasakai eisim į lauką-šokinėja kaip zuikis, tai mėgstamiausia dienos dalis. Paėmus pavadėlį, jau sėda ir laukia, kol bus prisegtas. Bet jei Bartas namie švelnus pūkelis, tai lauke jis pasikeičia. Lauke Bartas eina, kur jam reikia. Bet dėjome pastangų, todėl su kiekviena diena pasivaikščiojimai vis malonesni ir man, ir Bartui. Reikia dar daug kantrybės ir motyvacijos kąsniukais, kad gražiai ramiai eitume. Dar kiti reikalai prasideda, kai reikia prasilenkti su kitais šunimis, bet tai irgi ištaisoma – dresūros pratimų dėka. Nors tame reikia nemažai tvirtumo, ne tik fizinio, kad būtų galima išlaikyti didelį šunį, bet ir emocinio.”
Čia vėl įsiterpsime. Labai pabrėžiame, kad būsimi šeiminkai turi būti stiprūs fiziškai ir paichologiškai!
“Kita problemytė lauke – rujos kvapas. Tiek ‘įsisuka’, kad nei su skanukais, nei su raginimais neištrauksi.
Taip pat vaikštant lauke Bartas gan dažnai atkreipia dėmesį į žmones, bet tiesiog nori draugauti.”
Trumpas pastebėjimas apie vaikščiojimą lauke su Bartu. Labai svarbu stebėti ne tik Bartą, bet ir pačią aplinką. Turite visus trikdžius numatyti anksčiau nei jis. Be to, Bartas jau kastruotas.
“Bartas turėjo skaudžią patirtį. Paskutiniai ‘šeimininkai’ jo sąmoningai nešėrė, labiau jau vietoj maisto sušerdavo jam smūgiu, todėl jo svoris yra per mažas. Labiausiai yra nukentėję galiniai raumenys, todėl BŪTINA kasdien su juo nueiti MAŽIAUSIAI 5km. Kai bus reguliariai maitinamas, viskas susitvarkys ir manau tada norės, ne tik ėjimo, bet ir pasilakstymo.
Na, o pats blogiausias Barto įgautas instinktas yra maisto saugojimas. Tai reiškia-jei kažka ‘pagavo’ į nasrus, nelįsti ir juolabiau nemėginti atimti. Ypač lauke, nesvarbu ką jau ėda-nesikišti. Bartas jokiais būdais NĖRA agresyvus, ir tikrai neturi intensijų tyčia kąsti. Jis perspėja urzgimu, mimikomis, kai jau kyla įtampa ir grėsmė jo maistui. Tuomet Bartą ištinka trumpas “black out”, bet šaukiant auč auč arba fu, negalima – jis iškart paleidžia. Jei šis dalykas kilo dėl traumos – jis ištaisomas tikrai, su kantrybe, dresūra. Tačiau tokie dalykai būna ir genuose, kartais šuo tiesiog turi tokį bruožą. Tada yra taip pat išeitis – išmokyti komanda ‘paleisk’. Tačiau tai negarantuos, jog jam niekada nepasirodys, jog kyla grėsmė.
Žinoma visada galima ieškoti išeičių ir bandyti perauklėti šuniuką – labai norint, turint galimybių, finansų, nusiteikimo paversti jį pagal save. Bet šiuo atveju aš nuoširdžiai manau, jog svarbiausia čia surasti namus ir šeimininką, kuris tiks Bartui. O ne bandyti Bartą priderinti kažkur, kur jis nedera toks koks yra dabar. Tai jau tik mano asmeninis požiūris šiuo atveju.”
Mes taip pat sutinkame su šiuo požiūriu. Visada išliks tikimybė, kad Bartas liks toks, koks yra, todėl būsimi namai jau dabar turėtų atitikti “jo reikalavimus”.
“Geriausia Bartui būtų name su kiemu, kuriame jis gal net turėtų galimybę išsilakstyti pats kiek nori. Kažkur ramesnėje vietoje, arčiau gamtos, kaime. Taip sakau ne todėl, kad būtų neįmanoma Bartui išmokti būti miesto ciuciku. Kažkaip jaučiu, jog ramesnėje aplinkoje, jam labiau patiktų leisti savo jau brandžius gyvenimo metus.”
Štai tokios naujųjų šeimininkų įžvalgos apie Bartą. Dėkojame jiems už išsamią informaciją ir skirtą laiką. Dabar surasti tikruosius tinkamiausius namus bus daug lengviau.
Taigi, kai visa Barto charakteristika pateikta, klausiame. Ar atsiras Bartui dar vienas šansas savo gyvenime pagaliau turėti tą vienintelį ir nepakartojamą šeiminką? Stiprų, kantrų, supratingą, bet tuo pačiu irgi su charakteriu, kuris gali prilygti Barto “ožiukams”. Jeigu neieškote pliušinio šuniuko, o galbūt norite iššūkio gyvenime, kurį įveikę, arba prie, kurio prisitaikę, turėsite geriausią draugą visam jo gyvenimui – skubėkite paskambinti mums ir viską aptarsime.